Kai priėmimas nebežeidžia: tarp atsiribojimo ir prisitaikymo

Aš galiu nepritarti, bet vis tiek likti

Prieš kurį laiką draugė atvirai manęs paklausė: „Kažkas man čia nesueina.. kaip tu gali su ja toliau bendrauti? Ir dar dalintis FB? Tu juk pati sakei, kad tau nepatinka, kaip ji pasielgė“. 

Ir taip – man nepatinka, kaip ji pasielgė, nepritariu daugeliui dalykų ką ji sako, tačiau tai nereiškia, kad aš negaliu būti su ja ar žavėtis. Ir tai nereiškia, kad aš atsisakau tikro, nuoširdaus ryšio su ja.

Ir kas įdomu, ištiesų tą pyktį mes jaučiam visai ne žmogui, o savo sprendimui atsiriboti. Vieną veiksmą paverčiam visa emocijomis apipinta ilga istorija, tarsi žmogus būtų tik ta viena akimirka.  Neuromoksliniai tyrimai rodo, kad emocinis atsitraukimas gali būti susijęs su automatine emocijų reguliacija, kuri vyksta be sąmoningo strategijos pasirinkimo ir pasižymi skirtingais fronto-limbinio tinklo aktyvumo modeliais (Morawetz & Basten, 2024).

O juk galim kitaip! Galima pasakyti: „Man šitas elgesys netinka, bet žmogus man brangus ir mūsų ryšys man rūpi.“

Kai žmogaus elgesį sutapatinam su pačiu žmogumi

Kai kažkieno elgesys mus skaudina, smegenys reaguoja taip, lyg grėsmė būtų nukreipta į mus pačius, ne tik į situaciją. Tai yra automatinis limbinės sistemos atsakas, tai mūsų emocinis centras, atsakingas už saugumo jausmą, jis reaguoja greičiau nei sąmoningas mąstymas. 

Tyrimai apie implicitinę emocijų reguliaciją rodo, kad automatiniai emocijų moduliavimo procesai yra susiję su specifiniais fronto-limbinio tinklo aktyvumo modeliais, ypač medialinės prefrontalinės žievės ir limbinių struktūrų sąveika (Dalton et al., 2025).

Kūnas pirmas nusprendžia: „Tai pavojinga.“ Ir tik po to ateina mintis: „Ji ar jis mane įskaudino.“ Tačiau šiame momente dažnai įvyksta klaida. Mes nebeskiriame veiksmo nuo žmogaus, nes mūsų smegenys saugo ne situaciją, o ryšį su tuo žmogumi. Kai praeities patirtyse ryšys kadaise buvo nesaugus,- atstūmimas, kritika ar pykčio ženklai smegenyse užfiksuojami kaip „grėsmė praradimui“.

Kas vyksta psichikoje?

1. Sutapatinimas. Kai žmogus elgiasi mums nepriimtinu būdu, mūsų psichika jungia tai į vieną paketą – „jei jis taip daro, jis toks yra“. Tai vadinama globalizacija, kai vienas veiksmas tampa viso žmogaus vertinimo pagrindu.
2. Gynybinė reakcija. Kad apsisaugotume nuo skausmo, įsijungia gynybos sistema –atsitraukimas, nuvertinimas, tylėjimas, pyktis ar uždarumas. Smegenys siekia išvengti pasikartojančio sužeidimo, todėl nupiešia paprastą schemą: „blogas žmogus = laikykis atstumo.“
3. Trauminė projekcija. Dažnai mes reaguojame ne į dabartinį žmogų, o į praeities patirtį – kažkada buvusį tėvų toną, gėdos, kaltės ar atstūmimo pojūtį. Elgesys dabartyje aktyvuoja neurosistemoje seną kelią: „jei taip kalba – vėl mane atstumia.“
4. Ryšio nutr(a)ūkimas. Atstūmę kitą, dažnai atstumiame ir savo jautrią dalį – tą, kuri nori ryšio, bet bijo skausmo. Taip uždarome emocinį ratą: atrodo, kad ginamės nuo žmogaus, bet iš tiesų ginamės nuo pažeidžiamumo. 

Tyrimai rodo, kad emocijų reguliavimo sunkumai traumos kontekste yra susiję su pakitusiu amygdalos ir prefrontalinių sričių funkcionavimu, kas gali paaiškinti padidintą „atsitraukimo“ polinkį ir jautrumą saugumo signalams (Goldental et al., 2025).

Ką mes realiai darome?

Kai po konflikto pasirenkame nutraukti ryšį ar „išsižadėti“, mes ne išsprendžiame problemą – mes užšaldome ją. 

• Ankstyvosios atstūmimo patirtys – kai meilė vaikystėje buvo sąlyginė: „jei elgiesi gerai – myliu, jei ne – atstumiu.“
• Gėdos mechanizmas – kai kritika ar nesutikimas buvo patiriamas kaip „su manim kažkas negerai“.
• Saugumo trūkumas – kai ryšys buvo nestabilus, todėl kiekvienas konfliktas atrodo kaip santykio pabaiga.
• Kontrolės poreikis – atsiribojimas tampa būdu susigrąžinti kontrolės pojūtį, nes pažeidžiamumas atrodo per sunkus.

O kaip galima kitaip?

1. Atskirti elgesį nuo žmogaus: „Šitas poelgis man netinka, bet žmogus man vis dar svarbus.“
2. Įvardyti jausmą, o ne kaltinimą: „Man skauda, kai taip nutinka.“
3. Sustoti prieš atsiribojant. Kūnas nori bėgti – bet jei kelioms minutėms sustoji, duodi smegenims laiko įjungti priekinę žievę (sąmoningą mąstymą), o ne automatinį gynybos režimą.
4. Leisti sau pažeidžiamumą: Tik tada nervų sistema suvokia – santykis nebūtinai reiškia grėsmę.

Kai sakai:  „Aš galiu nepritarti, bet vis tiek likti santykyje“, Tu realiai perrašai savo neurosistemą – iš „grėsmės modelio“ į „ryšio modelį“.

Kai santykyje kyla skausmas ar įtampa, kūnas visada sureaguoja pirmas - kvėpavimas padažnėja, tampa paviršutinis, pečiai įsitempia, širdis plaka greičiau. Tai signalas, kad nervų sistema įjungė gynybos režimą. 

Ši reakcija sako "aš jaučiu grėsmę.“ Jei šios įtampos nepastebim, smegenys automatiškai priskiria kaltininką – tą, kuris „sukėlė“ pojūtį. Taip mes prarandame galimybę atskirti, kur tikra grėsmė, o kur – emocinė projekcija.

1. Amygdala (migdolinė liauka) įsijungia vos tik pajunta diskomfortą.
2. Ji siunčia signalą „pavojus“ – širdies ritmas kyla, kraujas nukreipiamas į galūnes.
3. Priekinė smegenų žievė (mąstymas, empatija, analizė) laikinai išsijungia.
4. Tu nebegali „matyti žmogaus“ – tik grėsmės šaltinį.

Ką daryti, kad neatsiribotum

• Sustok prieš reaguodamas. Pajausk kūną, pėdas, kvėpavimą.
• Įvardyk jausmą sau, ne kaltinimą kitam: „Man skauda, kai taip vyksta.“
• Išmok toleruoti trumpą įtampą – ne viskas, kas diskomfortiška, yra pavojinga.
• Atpažink, kas iš tiesų tave gina – dabartinė situacija ar senas vidinis įrašas.

Kiekvieną kartą, kai nesutapatini žmogaus su jo elgesiu, smegenyse stiprėja neuroninis kelias: „saugus ryšys = aiškumas, o ne atstūmimas.“ Tai nervų sistemos mokymasis kuriant naujas neuronų jungtis naujai pozicijai: Aš renkuosi ne atsiriboti, o išbūti savo emocijose – be kaltinimų.

Kai priimdamas kitą, prarandi save

Kartais išmokę atskirti žmogų nuo jo elgesio, mes nueiname per toli. Nepritarimą netikėtai pakeičia pateisinimas, o buvusias ribas – prisitaikymas. Tada elgesys, kuris skaudina jau tampa įprastas. Mes vis teisiname: „Jis pavargęs.“, „Ji tiesiog taip reaguoja.“, „Nenoriu konfliktų.“ Ir tyliai pradedam slėpti savo tikrą jausmą – vardan ... santykio.

Kita gynybos forma

Tai kita gynybos forma – ne iš atstūmimo, o iš baimės netekti. Kai ryšys mums labai svarbus, nervų sistema renkasi ne kovoti, o prisitaikyti. Tai vadinama fawn response – „įtikti, kad išlikčiau saugus.“ Šis modelis ypač stiprus tiems, kurie vaikystėje patyrė emocinį nestabilumą ar tėvų nuotaikų kaitą. Smegenys išmoko: „Jei būsiu gera, tylėsiu, prisitaikysiu – liksiu mylima.“ Todėl suaugus, net kai santykyje jau yra aiškus disbalansas, žmogus nesijaučia galintis pasakyti „ne“. Empatija perauga į saviapleidimą.

Prisitaikymas aktyvuoja parasimpatinę sistemą – ne „bėk“ ar „kovok“, o „nurimk, kad išgyventum“. Atrodytų, kad esi rami, bet kūne vyksta vidinė įtampa: kvėpavimas paviršutiniškas, raumenys įsitempę, emocijos slopinamos. Tai vidinė kolizija tarp autentiškumo ir saugumo. Ir kuo ilgiau ji tęsiasi, tuo labiau žmogus praranda ryšį su savimi: „Nežinau, ką iš tiesų jaučiu.“, „Nežinau, ar čia mano ribos, ar tik baimė jas pasakyti“.  

Kai priėmimas tampa prisitaikymu

Kaip išlaikyti balansą

1. Atpažink, kada priėmimas virsta nutylėjimu.
2. Atkurk vidinį leidimą nepritarti: „Aš vis dar su tavim, bet man šitaip netinka.“
3. Grįžk į kūną, jei jauti įtampą, pervargimą ar kaltės pojūtį.
4. Primink sau: priėmimas be ribų nėra meilė, tai baimė prarasti.

Pozicija: Aš renkuosi santykius, kuriuose galiu išlikti žmogumi – ne tik priimančia, bet ir jaučiančia.

Balansas: tarp atsiribojimo ir prisitaikymo

Santykyje dažnai mokomės priimti kitą: jo jausmus, baimes, ribas. Tačiau priėmimas be aiškumo greitai virsta prisitaikymu – kai bandydami išsaugoti ryšį, prarandame autentiškumą. Atsiribojimas saugo nuo skausmo, prisitaikymas – nuo atstūmimo, bet nei vienas iš šių kraštutinumų neleidžia būti tikrai kartu.

Tikras artumas, kaip rašo psichoterapeutas Murray Bowen, remiasi gebėjimu diferencijuoti save santykyje – išlikti savimi, net kai kitas galvoja ar jaučia kitaip. Tai gebėjimas išgirsti kitą, bet neprarasti savo balso; būti empatiškam, bet nepamiršti savo ribų.

Tikroji empatija nėra prisitaikymas. Ji leidžia matyti žmogų tokį, koks jis yra, bet kartu aiškiai suvokti, kad už savo jausmus ir sprendimus esame atsakingi tik patys. Empatija be aiškumo virsta susiliejimu, aiškumas be empatijos – atšalimu. Tik jų dermėje gimsta tikras ryšys.

Imituojamas balansas: kai supratimas netampa gebėjimu

Yra viena subtili, bet labai dažna klaida santykiuose: žmogus supranta, kaip „teisinga“ reaguoti, bet negeba taip būti. Jis žino, kad galima nepritar­ti kito elgesiui ir kartu išsaugoti ryšį. Jis moka tai pasakyti žodžiais, kartais net labai brandžiais, tačiau viduje nevyksta tai, kas turėtų vykti.Tai nėra balansas tarp atsiribojimo ir prisitaikymo. Tai – balanso imitacija.

Kuo skiriasi tikras mechanizmas nuo jo kopijos

Tikras balansas tarp atsiribojimo ir susitapatinimo turi vidinę dinamiką:

• nervų sistema išlaiko reguliaciją,
• emocinis atsakas kyla, bet nėra slopinamas ar perdirbamas „protu“,
• nepritarimas kyla iš pozicijos, o ne iš gynybos,
• ryšys išlieka ne todėl, kad „reikia“, o todėl, kad jis gali išlikti.

Tuo tarpu imitacijoje vyksta priešingai:

• žmogus užšaldo reakciją, bet ją pavadina ramybe,
• atsitraukimą painioja su brandumu,
• susitapatinimo vengimą vadina savarankiškumu,
• o ryšio išlaikymą – kontrole.

Iš išorės tai atrodo kaip stabilumas, tačiau iš vidaus – tai tėra ta pati neintegruota įtampa.

Kodėl atsiranda imitavimas 

Imitavimas dažniausiai atsiranda ne iš manipuliacijos, o iš per greito kognityvinio perėjimo, kai žmogus:

• per greitai peršoka iš emocinės patirties į sąvokas,
• išmoksta „teisingą modelį“, bet neperdirba jo per kūną ir patirtį,
• pradeda vaidinti poziciją, kurios dar neturi.

Tai ypač dažna žmonėms, kurie yra intelektualiai refleksyvūs, greitai mokosi psichologinių schemų, ilgą laiką gyveno prisitaikymo režime. Imitacija tampa saugia alternatyva tikram buvimui, nes tikras buvimas reiškia riziką: konfliktą, praradimą, nepatogumą.

Pasekmės ilgainiui

Trumpuoju laikotarpiu imitavimas sukuria iliuziją, kad „aš susitvarkau“. Ilgainiui jis kainuoja labai brangiai. Dažniausiai tai:

• vidinis atsiskyrimas nuo savęs („aš lyg ir ramus, bet tuščias“),
• pasyvi agresija ar vėlyvas sprogimas,
• santykių paviršutiniškėjimas,
• sunkumas patirti artumą be kontrolės,
• augantis vidinis nuovargis.

Ir svarbiausia - ryšys, kuris laikosi ant imitacijos, negali gilėti, jis gali tik funkcionuoti.

Tikras ryšio išlaikymas neprasid­eda nuo teisingos frazės. Jis prasideda nuo klausimo sau: "Ar aš šiuo momentu iš tikrųjų atlaikau tai, kas vyksta manyje, ar tik tvarkau vaizdą?" Jeigu nepritarimas kyla, bet jis reiškiasi kūne – tai dar ne pozicija. Jeigu atsiribojimas atrodo ramus, bet viduje yra įtampa – tai dar ne balansas. Jeigu ryšys išlieka, bet kaina yra savęs nutildymas – tai dar ne brandumas.

Tikras balansas nėra gražus. Jis nėra tylus. Jis nėra patogus. Jis yra gyvas. Ir būtent todėl – ne visada iš karto pasiekiamas.

Kai pradedame suprasti šį skirtumą, santykis tampa vieta, kurioje abu galime augti.

°°°

Šiame tekste aprašomi procesai remiasi šiuolaikiniais emocijų reguliavimo ir neuropsichologijos tyrimais. Naujausi duomenys rodo, kad prisitaikymas, emocijų slopinimas ar atsiribojimas dažnai nėra sąmoningi pasirinkimai, o automatinės apsauginės reakcijos, susijusios su emocinio saugumo palaikymu. Brandus priėmimas siejamas ne su jausmų nutildymu, bet su gebėjimu išlaikyti ryšį tarp emocinio patyrimo, savivokos ir sąmoningo įvardijimo.

Literatūra

• Dalton, S. D. P., Cooper, H., Jennings, B., & Cheeta, S. (2025). Neural correlates of implicit emotion regulation in mood and anxiety disorders: An fMRI meta-analytic review. Scientific Reports, 15(1), 19564.
• Goldental, N., Gross, R., Amital, D., Harel, E. V., Hendler, T., Tendler, A., Levi, L., Lavro, D., Harmelech, T., Grinapol, S., Nacasch, N., & Fruchter, E. (2025). Amygdala EFP neurofeedback effects on PTSD symptom clusters and emotional regulation processes. Journal of Clinical Medicine, 14(7), 2421.
• Morawetz, C., & Basten, U. (2024). Neural underpinnings of individual differences in emotion regulation: A systematic review. Neuroscience & Biobehavioral Reviews, 162, 105727.
• Wager, T. D., Davidson, M. L., Hughes, B. L., Lindquist, M. A., & Ochsner, K. N. (2008). Prefrontal-subcortical pathways mediating successful emotion regulation. Neuron, 59(6), 1037–1050.
• Wang, H.-Y., You, H.-L., Song, C.-L., Zhou, L., Wang, S.-Y., Li, X.-L., Liang, Z.-H., & Zhang, B.-W. (2024). Shared and distinct prefrontal cortex alterations of implicit emotion regulation in depression and anxiety: An fNIRS investigation. Journal of Affective Disorders, 354, 126–135.

Komentarų nėra

Atsakykite