Iš mamos sūnaus – į partnerį: anytos vaidmuo šioje kelionėje
Paleidimo pamokos: apie anytą, marčią ir sūnaus brandą
Ji manęs nemėgsta. Kiekviena smulkmena – kritika. Viskas, ką darau, atrodo neteisinga.“ – tai pasakoja jauna moteris, o jos balsas mainosi tarp pykčio ir liūdesio. Tuo metu anyta sėdi virtuvėje ir tyliai jaučia: „Mano sūnus nuo manęs tolsta. Ją pasirinko vietoj manęs. Aš nebesvarbi.“ O tarp jų – sūnus, kuris blaškosi: „Kaip pasirinkti, kad neišduočiau nei vienos?“
Atrodo, šioje situacijoje laimėtojų nėra, bet gal ši įtampa yra ne tik kova, o ir augimo ženklas?
Psichologijoje kalbama apie gyvavimo ciklus – laikus.
Vienas jautriausių šeimos perėjimas į naują etapą, kai vaikas sukuria savo santykius.
Mama, pripratusi būti svarbiausia savo sūnaus gyvenime, jaučiasi nustumiama. Marti jaučiasi nepriimta. O sūnus atsiduria tarsi tiltas, per kurį konkuruodamos eina dvi skirtingos jo meilės.
Netektis persirengianti pykčiu
Anyta dažnai elgiasi aštriai ne visada tik todėl, kad iš prigimties yra „bjauri“. Jos viduje kyla netekties jausmas: „Aš jį auginau, globojau, o dabar jis nebe mano.“
Neretai pasitaiko, kad šis skausmas apsivelka kritikos, pašaipos ar net atstūmimo ir išsižadėjimo rūbą. Iš šalies tai atrodo agresija, o viduje tai bandymas išlaikyti ryšį, kuris slysta iš rankų (net jei ir išraiška neracionli).
Vyras tarp dviejų jam brangių moterų
Sūnus, kuris dabar tampa vyru, turi pereiti į kitą brandos etapą: iš mamos sūnaus į partnerį.
Jeigu jis to nepadaro, partnerystėje ima trūkti stuburo: sprendimai priimami iš baimės nuvilti, o ne iš atsakomybės.
Tai ne tik santykių klausimas – tai ir smegenų brendimo procesas. Kai vyras pradeda pats priimti sprendimus, aktyvuojasi jo prefrontalinė žievė – atsakomybės ir planavimo centras.
Meilės tvarka pagal psichoterapeutą B.Hellinger
Šeima turi savo tvarką, kur kiekvienas turi vietą
Motina – pirmoji moteris sūnaus gyvenime. Partnerė – kita svarbiausia, su kuria jis kuria naują šeimą.
Jeigu motina neatsitraukia, o sūnus nedrįsta atsisukti į partnerę, kyla chaosas. Anyta kovoja dėl vietos, marti jaučiasi išstumta, o sūnus pasimeta.
Sprendimas: pripažinti, kad vietos nesikartoja. Mama visada liks mama. Bet partnerė turi užimti vietą šalia vyro – be to, šeima negali augti.
Sociologinis žvilgsnis
Įdomu tai, kad šis konfliktas žinomas visame pasaulyje. Kai kuriose kultūrose marti gyvena su anyta po vienu stogu – ir konfliktai yra beveik neišvengiami. Kitose visuomenėse poros gyvena atskirai, bet emocinė įtampa vis tiek pasiveja: telefonų skambučiuose, nuolatinėje kritikoje, tyliuose priekaištuose.
Tai rodo: ši dinamika nėra vien tik „charakterių nesuderinamumas“. Tai – žmonijos raidos dalis.
Paukščio skrydžio pamoka
Gamtoje jaunikliai neišskrenda patys iš karto. Kartais tėvai sumažina maitinimą, vilioja maistu iš lizdo. Atrodo, tarsi stumtų.
Tačiau tai nėra neapykanta – tai paleidimo ritualas. Kitaip jie niekada neišdrįstų pakelti sparnų.
Anyta savo elgesiu dažnai daro tą patį: sąmoningai ar ne, ji kviečia sūnų užaugti.
Ką gali padaryti kiekvienas?
- Anyta gali atpažinti savo skausmą ir įvardyti: „Man sunku paleisti, nes Tave labai myliu.“ Tai jau keičia santykį.
- Marti gali nepriimti visko kaip asmeninio karo – suprasti, kad tai ne apie jos vertę, o apie netektį, kurią išgyvena kita moteris.
- Sūnus turi išdrįsti atsistoti: „Mama, Tu man svarbi, bet mano šeima – su ja.“ Tai ne išdavystė, o branda.
Refleksija Tau
- Ką Tau pačiai / pačiam reiškia paleisti žmogų, kurį myli?
- Kada paskutinį kartą jautei, kad augimas atėjo per skausmą?
- Kur šiandien Tavo gyvenime reikia išskleisti sparnus, nors bijai kristi?
Pabaiga
Ši drama – ne tragedija, o paleidimo pamoka.
Ji moko, kad meilė turi skirtingas vietas, o brandai būtina atskirti, kas priklauso mamai, o kas – partnerystei.
Ir kartais tas aštrus stumtelėjimas, kuris atrodo kaip „bjaurus elgesys“, iš tiesų tampa kvietimu į skrydį.
Atsisiųsti savarankiškas praktikas