Aš nesugebėsiu
- SUBALANSUOTA MOTERIMS, TAČIAU TINKA IR VYRAMS
„Aš nesugebėsiu gyventi viena (-s).“ Tai frazė, kurią išgirstu iš žmonių, stovinčių gyvenimo kryžkelėje. Dažnai ji ištariama ne iš racionalios logikos. Ir tai nėra tik mintis, tai biochemija, kurią jaučiame kaip spaudimą krūtinėje, nerimą skrandyje ar tuštumą viduje.
Per savo gyvenimiškas patirtis tikriausiai ne vienas bent akimirkai patyrėm šias mintis ir išsiskyrimo jausmą. Aš patyriau ir ne kartą. Kartais nors mintys ir būdavo tokios pačios ar panašios, tačiau keitėsi jausmai, emocijos, pojūčiai.
Taigi, kodėl ši mintis tokia bauginanti? Psichologiniai tyrimai rodo, kad vienatvė aktyvuoja tas pačias smegenų sritis kaip ir fizinis skausmas (Eisenberger & Lieberman, 2004). Kai netenkame ryšio, mūsų kūnas patiria tai kaip „skausmą“, nes evoliuciškai buvimas kartu reiškė išgyvenimą.
Kas slypi giliau?
- Cheminiai organizmo procesai. Jie paaiškina kodėl atsiskyrimas ar mintis apie išėjimą iš santykio kartais jaučiasi kaip priklausomybės nutraukimas – organizmui tai realiai yra cheminis šokas:
Dopaminas („malonumo neuromediatorius“). Ryšys su mylimu žmogumi aktyvuoja dopamino grandines. Atsiskyrus, jos gali „užgesti“, todėl kyla tuštuma ir motyvacijos stoka.
Kortizolis („streso hormonas“). Vienatvė dažnai sukelia jo padidėjimą – todėl juntame nerimą, nemigą, net imuninės sistemos silpnėjimą.
Endorfinai. Kūnas jų gamina mažiau, kai trūksta prisilietimo ir socialinio artumo. Todėl vienatvė gali ir fiziškai skaudėti.
- Priklausomybės modelis. Kūnas pripranta prie hormoninės „kokteilio būsenos“ santykiuose. Net jei santykiai buvo sunkūs, smegenys gali ilgėtis dopamino ir oksitocino sprogimų – taip, kaip žmogus ilgisi kavos ar cukraus.
- Neuroniniai įpročiai. Jei ilgą laiką viskas buvo dalijamasi su kitu žmogumi, smegenys suformuoja automatinius kelius: „aš = mes“. Šiuos kelius išardyti reikalauja laiko.
- Emocinė atmintis. Vaikystėje patirta vienatvė gali būti įrašyta kaip pavojus. Dabar kūnas reaguoja ne tik į dabartį, bet ir į seną atmintį.
Santykiai, ypač artimi, veikia kaip cheminė sistema. Mūsų smegenys gauna nuolatinį dopamino, oksitocino, endorfinų kokteilį. Tai kuria įpročio (priklausomybes) grandinę:
- Kai matau savo žmogų → dopaminas sukyla → jaučiu malonumą.
- Kai jaučiu prisilietimą ar artumą → oksitocinas kyla → jaučiu saugumą.
Kai santykiai nutrūksta, kūnas patiria staigų cheminį nuosmukį – panašiai kaip nutraukus cukrų ar kofeiną.
1 fazė – abstinencija. Nerimas, nemiga, tuštuma, skausmas.
2 fazė – paieška pakaitalo. Skubėjimas į naujus santykius, maisto ar socialinių tinklų perteklius.
3 fazė – naujas balansas. Kūnas prisitaiko, pradeda gaminti dopaminą ir oksitociną iš kitų šaltinių (judesio, savirūpinimo, kūrybos).
Svarbiausia žinia: tai, ką jauti vienatvėje, nėra „silpnumas“ – tai yra biocheminis procesas, kurį galima perrašyti.
Ar galima kitaip?
Žinoma galima. Ir čia svarbios trys kryptys:
Neurologija:
Smegenys mokosi naujų įpročių. Net 10 minučių sąmoningai pabūti viena (be telefono, be kitų) pradeda treniruoti parasimpatinę nervų sistemą, mažina kortizolio lygį ir kuria naują neuroninį kelią: „būti viena = saugu“.
Kūno biochemijos perrašymas:
Per judėjimą, tai skatina dopamino ir endorfinų išsiskyrimą.
Tikslinantys klausimai:
- Ko aš iš tikrųjų bijau vienatvėje – praktinių dalykų ar jausmo?
- Kokias 3 sritis aš jau valdau savarankiškai?
- Ką tai pasakytų apie mane, jei sugebėčiau gyventi atskirai?
Šiame kontekste ypač svarbus yra darnos principas, kad nepereiti į kraštutinumus
Svarbu prisiminti: akcentas nėra „mokytis būti viena amžinai“, o atrasti, kad vienatvė = saugi. Kitaip kyla pavojus užsidaryti kitame kraštutinume – „aš galiu savarankiškai, todėl man niekas nereikalingas“.
- Aš galiu būti vienatvėje ir jaustis saugiai
- Aš galiu būti su kitu ir išlikti savimi
Kartais nepagalvojame, jog mano sprendimas nutraukti santykius nėra tas pats, kai santykius nutraukia mylimas žmogus. Skirtingi procesai aktyvuoja skirtingas žaizdas, o tai reiškia ir kitokį gijimo procesą.
Tinkamiausios praktikos pagal skirtingas situacijas:- Kai išsiskyrimas abipusis: praktikos labiau apie naują tapatybę ir atradimą – kas aš esu be šių santykių, kokias galimybes atveria vienatvė.
- Kai išėjimas Tavo sprendimas: svarbiausia – refleksija apie ribas ir vertybes, kad neliktų kaltės, abejonės ar spaudimo grįžti.
- Kai tave paliko: daugiausia dėmesio kūno raminimui ir cheminiam balansui – kvėpavimas, rutina, prisilietimas.
Pabaigai
Neretai išsiskyrimo baimė, net kai esami ar buvę santykiai teikia skausmą, dažnai yra ne realybė, o biocheminė priklausomybė nuo ryšio. Kai kūnas gauna galimybę išmokti naujo balanso, vienatvė tampa ne grėsme, o laukiamu atsikvėpimu, ramybės šaltiniu ir tikrosios laisvės pradžia.
Ir tik atradus šią laisvę, galima iš naujo rinktis santykį – ne iš baimės, o iš meilės.
Atsisiųsti savarankiškas praktikas