Kai laisvė tampa spąstais
Ar pažįsti jausmą, kai norisi visko iš karto – projektų, santykių, galimybių, patirčių? Atrodo, kad kuo daugiau turėsi, tuo laisvesnis jausiesi. Bet vietoj ramybės ateina įtampa, paviršutiniškumas ir nusivylimas.
Ilgą laiką gyvenau būtent taip. Norėjau išnaudoti visas galimybes, visą laiką, visą save. Sakiau: „Jei galiu daugiau – kodėl gi ne?“ Tačiau tikrasis motyvas nebuvo laisvė. Už šio troškimo slėpėsi baimė: baimė suklysti, baimė neteisingai pasirinkti.
Kad paslėpčiau šią baimę, užsidėjau perfekcionizmo ir kontrolės kaukę. Kuo labiau stengiausi viską daryti idealiai ir suvaldyti, tuo labiau jaučiau įtampą. Viduje nuolat skambėjo šnabždesys: „Jei pasirinksiu, gali pasigailėti. Jei suklysiu, prarasiu vertę.“ Ir todėl rinkdavausi viską iš karto. Tik vėliau supratau: perfekcionizmas ir kontrolė nebuvo jėga kuria taip didžiavausi – tai buvo mano gynyba nuo skausmo.
Viena šaknis, daug kaukių
Ši patirtis nėra vien mano. Į konsultacijas žmonės ateina su skirtingomis istorijomis – vieni dėl perfekcionizmo, kiti dėl prokrastinacijos, perdegimo ar santykių vengimo. Atrodo, kad tai visiškai skirtingi dalykai. Bet giliau pažvelgus, daugelį jų jungia viena šaknis: vidinis įsitikinimas „Aš nesu pakankama (-s).“
Psichologijoje jis vadinamas bazine defektyvumo (menkavertiškumo) schema. Kai meilė ar pripažinimas vaikystėje būna sąlyginiai („gausi meilės, jei būsi geras / tobulas / pasiekęs“), taip smegenys išmoksta suvokti klaidą kaip tiesioginį pavojų - socialinį atstūmimą, kurį nervų sistema jaučiama taip pat kaip fizinį skausmą. Todėl mes išrandame įvairias kaukes, kurios turėtų mus apsaugoti, tačiau apsaugodamos jos kartu ir apriboja.
"Aš nesu pakankamas" veikimo modeliai
- Perfekcionizmas ir kontrolė – „Jei viską suvaldysiu, suklysti negalėsiu.“ → Rezultatas: įtampa, nuovargis, nerimas.
- Perdėtas prisitaikymas (people pleasing) – „Jei būsiu visiems patogi, nebūsiu atstumta.“ → Rezultatas: prarandi save.
- Atidėliojimas (prokrastinacija) – „Jei nepradėsiu, nesuklysiu.“ → Rezultatas: nepadaryta tampa dar skaudžiau.
- Darboholizmas / perdegimas – „Vertė = rezultatai.“ → Rezultatas: vertė niekada nejaučiama.
- Savikritika – „Jei pati save kritikuosiu, kitų kritika nebeskaudins.“ → Rezultatas: viduje gyveni su priešu.
- Santykių vengimas – „Jei nesusijungsiu, manęs neatstums.“ → Rezultatas: vienatvė tampa „saugia kamera“.
- Nuolatinis naujumo troškimas – „Jei turėsiu daug galimybių, būsiu verta.“ → Rezultatas: gylio nėra, veiksmai paviršutiniai, dažnai netęsiami.
- Kritika kitiems – „Jei pamatysiu jų trūkumus, nesimatys mano.“ → Rezultatas: tai tik didina atstumą.
Visi šie modeliai bando išspręsti tą patį: „Jei nesu tobulas / jei neįrodysiu / jei neįtiksiu – būsiu atstumtas.“
Kur prasideda kelias į laisvę?
Tyrimai rodo, kad gydanti patirtis yra ne tobulėjimas, o priėmimas: suvokimas, kad esame verti net su klaidomis.
Tai reiškia:
- kurti santykius, kuriuose klaida negriauna meilės (o tai reiškia ne tik laukti iš kito, tačiu ir pačiam nustoti vertinti, teisti, smerkti kito veiksmus ir klaidas - tai jo kelias);
- praktikuoti savęs atjautą (self-compassion) (čia labai svarbu atskirti - atjauta nėra užuojauta ar auka)*
- perrašyti įsitikinimą: „Mano vertė yra duotybė, o ne atlygis.“
Tai kuria patirtį, kad atstūmimas nevirsta katastrofa.
Refleksiniai klausimai Tau:
- Kurioje kaukėje labiausiai atpažįstu save?
- Ką darau tik tam, kad gaučiau patvirtinimą?
- Kokį mažą žingsnį galėčiau šiandien padaryti iš tiesos, o ne iš baimės?
Kartais atrodo, kad kovojame su daugybe skirtingų problemų. Bet dažnai jos visos slepia tą pačią šaknį: „Aš nesu pakankamas.“
Kai atpažįsti šaknį, gali sustabdyti paviršinį blaškymąsi ir pradėti tikrą vidinį gijimą. Ir tada vietoj „Aš nesu pakankamas“ ima augti visai kita šaknis: „Aš jau esu pakankama. Net kai suklystu. Net kai neįtinku.“
Atsisiųsti savarankiškas praktikas
*atjauta - aš matau ir pripažįstu Tavo jausmus ir skausmą, suteikiu erdvės, bet išlieku kaip stiprus suaugęs, o ne kaip gelbėtojas ar gelbėjamas. Atjauta kyla iš lygiavertiškumo ir padeda susigrąžinti galią, o ne tapti priklausomu. | užuojauta - išlaiko atstumą, žiūri kaip į silpnesnį "man tavęs gaila" | auka - kai susitapatinama su skausmu, nebelieka vidinio resurso. Kai esi aukos pozicijoje ir kitas padeda, gali atrodyti, jog niekas neveikia, "aš bejėgis"