Pažintis su šešėliu ir grįžimas į save
Istorijos pradžia
Kai aš pirmą kartą įsileidau mintį apie savo pačios susikurtas pasąmonines apsaugas, virtusias spygliuota tvora sužeidžiančia kiekvieną prisiartinusį, ir šarvus, išlaikančius patikimą ribą tarp manęs ir pasaulio, mano esatis tikrąja ta žodžio prasme patyrė šoką!
Tuo metu prasidėjo ypač intensyvus mano darbas su savimi (o dar žinant mano nepasotinamą "dar") tokia ribinė mano kūno ir psichikos reakcija buvo neišvengiama.
Visas kūnas virpėjo agonijoje, galvoje sproginėjo minčių fragmentai, o jausmai ir emocijos tiesiog šėlo kūne uragano ritmu. Aš pati labiau priminiau beprotybės užvaldytą žvėrį, nei savo pasąmonės klodus atvėrusią asmenybę...
Tuo metu dar gerai nesuvokiau kas įvyko ir kodėl taip "nesveikai". Dabar suprantu, vienu prisėdimu atvėriau visą pandoros skrynią iš kurios nevaldomu viesulu pakilo mano vidinių šešėlių banga. Kas jie tokie? Pradėkim nuo pradžių.
Kas yra šešėlis
Kiekvienas iš mūsų savyje nešamės daugiau, nei matosi plika akimi ar įvardijame sąmoningu žinojimu. Šalia mūsų sąmoningo „aš“ visuomet egzistuoja ir kita, nematoma, nerodoma ir pačių nepriimta erdvė. Joje neretai, patys to nesuprasdami, dailiai klojame sluoksnis po sluoksnio kažkada patirtų situacijų sukeltus skaudulius, nuneigtas emocijas, kuriuos atstūmėme, nepriėmėme ar išsigandome pamatyti.
Ši erdvė psichologijoje vadinama šešėliu. Šveicarų psichiatras C. G. Jungas šešėlį įvardino kaip pasąmonės dalis, t. y. tas asmenybės dalis, kurias sąmoningai slopiname - neigiami jausmai, impulsai ar nepriimtinos mūsų savybės. Galime slopinti tiek destruktyvias dalis (pyktį, pavydą, agresiją), tiek gyvybingumą nešančias, tačiau pačių nepripažintas (spontaniškumą, kūrybiškumą, seksualumą).
Tai vadinama „tamsioji“ asmenybės pusė, kuri yra atmesta ir nepastebėta, bet vis tiek daro įtaką mūsų elgesiui bei vidiniam gyvenimui. Šešėlio integravimas, pasak psichologų, yra svarbus kelias į pilnatvę ir visapusišką savęs pažinimą.
Vaikystėje mūsų nervų sistema renka patirtis ir mokosi iš situacijų: ką galima parodyti, o ką geriau paslėpti. Būdami vaikais mes nesvarstome logiškai, mums svarbiausia būti priimtais, todėl, neretai atsižadame tam tikrų dalių savyje, kad užsitikrintume saugumą. Mums augant šios dalys neišnyksta, jos kaupiasi viduje.
Kažkas tai yra pavadinęs „nematomu maišu“, kurį kaip naštą velkame paskui save. Ir kuo daugiau į tą maišą susidedamee, tuo labiau jaučiame energijos trūkumą, net jeigu nieko ypatingo ir neveikiame.
Šešėlio pasireiškimas
Atstumtos mūsų dalys vis tiek ieško būdo pasireikšti, štai kodėl pratrūkstame netinkamoje vietoje, pasakome tai, ko „nenorėjome“, o kūnas ima kalbėti per įtampas, skausmą ir kitus simptomus.
Berods pirmieji psichologiniai tyrimai
dar 19 amžiuje patvirtino, kad emocijų slopinimas turi kūnui
tiesioginį poveikį, jis aktyvina streso sistemą, išbalansuoja hormoninę veiklą, ir sutrikdo nervų sistemos pusiausvyrą.
Įdomi situacija, kažkada mūsų psichika, tam, kad apsaugotų nuo gilių išgyvenimų sukėlusių skausmą, viską saugiai paslėpė viduje ir aplipynė įvairiomis "perspėjimo apie pavojų žinutėmis" - ribojančiais įsitikinimais. O šie, ilgainiui, paveikia mūsų santykius, gyvenimo kryptį ir net sveikatą.
Ar pastebi, kaip kartais užtenka tik vieno žodžio ir viskas, ką taip stengeisi slėpti, staiga prasiveržia?
Šešėlis tradicijose
Mano prigimtis yra matyti platesnį paveikslą ir plėsti savo suvokimą, mėgstu ieškoti atitikčių, prieštaravimų, palyginimų tarp skirtingų sričių, tad šešėlio tema pasidomėjau plačiau. Įdomu, jog šešėlio tema akcentuojama ne tik psichologijoje, bet ir religijose, ir net dvasinėse tradicijose.
Krikščionybėje šešėlis atpažįstamas per nuodėmės sąvoką, tačiau gilesnėje teologinėje perspektyvoje tai nėra tik „blogis“, tai pateikiama kaip žmogaus pažeidžiamumas. Apaštalas Paulius rašė: „Aš darau tai, ko nenoriu, ir nedarau to, ką noriu“ (Rom 7:19). Ir tai yra tiesioginė šešėlio logika – nevaldomos (paslėptos, nustumtos, nuneigtos) dalys ima veikti už mus neretai prieš mūsų valią.
Budizme šešėlis pasirodo per sąvoką „avidya“ – nežinojimas. Tai mūsų nesąmoningi įpročiai ir nepažinti troškimai kuria kančią. Per sąmoningą stebėjimą (meditaciją) mes galime juos atpažinti ir paleisti.
Hinduizme žmogaus šešėlis sietinas su "ahamkara" – ego iliuzija, tapatinimusi su „aš esu šis vaidmuo“. Nepripažintas šešėlis trukdo pasiekti vidinę laisvę (mokšą), o jo integracija vyksta per savistabą, jogos praktiką ir atsidavimo (bhakti) kelią.
Daoizme pabrėžiama yin ir yang pusiausvyra. Šešėlis čia suprantamas kaip natūrali visumos dalis: nėra šviesos be tamsos. Ignoruojant šešėlį, išsibalansuoja visa sistema, o priėmus – atstatoma darna tarp vidaus ir išorės.
Sufizme (islamiškoje mistinėje tradicijoje) mokoma, kad kiekvienas žmogus nešasi „nafs“ – ego troškimus ir instinktus. Tik juos atpažinęs, žmogus gali transformuoti savo vidinę būklę į meilę ir vienybę su Dievu. Slopintas ego tampa destruktyvus, o pripažintas – tampa žingsniu į dvasinę brandą.
Judaizme kalbama apie dvi žmogaus vidines jėgas: yetzer hatov („gerasis polinkis“) ir yetzer hara („blogasis polinkis“). Pastarasis suprantamas ne kaip demonas, bet kaip prigimtinis instinktas, vedantis į savanaudiškumą, geismą ar troškimą. Jis nėra absoliučiai blogas – be jo žmogus nesiektų sukurti šeimos, dirbti ar kurti. Dvasinė branda judaizme reiškia ne šio polinkio slopinimą, o jo nukreipimą į kūrybą, meilę ir bendruomenės stiprinimą. Mistinėje kabalos tradicijoje yetzer hara aiškinamas dar giliau – kaip vidinis šešėlis, kurį atpažinus ir transformavus, žmogus priartėja prie Dievo šviesos.
Šamaninėse tradicijose šešėlis dažnai siejamas su „pametusiomis sielos dalimis“. Kai kurios emocijos ar traumos atskiria mūsų vidinę dalį ir šamaninė praktika (sielos grąžinimas) siekia sujungti šias atskirtas dalis į vieną visumą.
Mindfulness (dėmesingo įsisąmoninimo praktika, kilusi iš budizmo, bet pritaikyta psichologijoje ir medicinoje) kviečia į draugišką santykį su savo vidinėmis būsenomis. Kai mes į jas žiūrime su atjauta ir priėmimu, jos praranda destruktyvią galią
Taigi, visos šios kryptys rodo bendrą tiesą: šešėlis nėra pašalinamas sunaikinant, jis yra integruojamas – per priėmimą, sąmoningumą ir dvasinį augimą.
Kodėl priimti šešėlį yra svarbu?
Šešėlis yra energijos šaltinis ir kuo labiau jį priimame, tuo daugiau gyvybingumo ir autentiškumo grįžta į mūsų gyvenimą: priėmę pyktį – atrandame gebėjimą brėžti ribas, priėmę pavydą – atpažįstame, ko mums iš tiesų reikia; priėmę spontaniškumą – susigrąžiname kūrybą ir žaismę.
Dvasinėse tradicijose toks šešėlio priėmimas vadinamas vidinės pilnatvės atkūrimu – sugrįžimu į save tokį, koks buvai sukurtas.
Ar Tu jau esi pasiruošęs pažvelgti, kokias gi dovanas slepia Tavo šešėlis? Pabūk su klausimu: Kokią savo dalį labaiusiai slepiu nuo kitų ar nuo savęs? Leisk mintims ir kūno pojūčiams atskleisti atsakymą. Kartais pirms žodis ar jausmas yra kaip durų rankena į kambarį, kur slepiamas šešėlis.
Pabaiga
Kai supratau, jog mano šešėlis tai ne tamsa, kurią žūt būt reikia išnaikinti ir į jį pažvelgiau kaip į neišmoktas pamokas, nepanaudotas galimybes ir užspaustas dovanas, viduje tarsi kažkas persikrovė veikti kitu režimu. Psichologija tai vadina integracija, sufijai – širdies išvalymu, budistai – praregėjimu. Pavadinimai skiriasi, tačiau esmė ta pati: žmogus tampa laisvas tik tada, kai nebėra ko slėpti nuo savęs. Kaskart atvėrusi naują savo šešėlinį sluoksnį jį tyrinėju iki pilno priėmimo, kad įgaučiau galią naudoti jų nešamas dovanas mano pasirinktu būdu.
Tikiuosi šis pasidalinimas leis Tau drąsiau pažvelgti į savo šešėlį. Tikroji vidinė branda prasideda tada, kai nustojame kovoti su savimi ir pradedame į save žiūrėti kaip į visumą.
Atsisiųsti savarankiškas praktikas